Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Žmogus yra sudėtingas ir nuostabus kūrinys, susidedantis iš daug kūnų ir sąmonės arba sielos, tos, kurios valioje valdyti visus kūnus.

Fizinis kūnas suteikia galimybę – patirti, o tai yra būtina tobulėjimo sąlyga. Fiziniam kūnui mirus, lieka visi kiti kūnai tokie, kokie jie buvo prieš mirtį, tik pradingsta galimybė patirti. Po fizinio kūno mirties žmogus pasilieka tokioje būsenoje ir tame sąmonės lygyje, kaip ir būdamas gyvas, kadangi būsenas suteikia fizinis kūnas ir jas pateikia į subtilesnius kūnus.

Materialistai, nesuvokiantys aukštesnių dėsnių, nežino kas bus, ir mano, kad po mirties jų nebeliks, jie išnyks, todėl jie bijo nežinios ir bijo mirti. Religiniai fanatikai mano, kad po mirties jie pateks į nuostabų pasaulį, kur labai lengva, galės skraidyti ir daryti, ką tik nori. Būdami silpni šiame gyvenime, svajoja apie pomirtinį rojų ir neigia esamą, realų pasaulį. Bet iš tikrųjų mirtis yra tik esamo gyvenimo pratęsimas, tik be fizinio kūno.

Pomirtinė realybė

Fizinių juslių pagalba mes susipažįstame su šiuo nuostabiu fiziniu pasauliu. Juslės perduoda informaciją į subtilesnius kūnus, ir tada mes jaučiame, suvokiame, apmąstome, taip įnešdami pasaulio informaciją į save. Žmogus, nebeturėdamas fizinio kūno, negali priimti fizinio pasaulio tokio, koks jis yra realiu laiku, ir suvokia jį tik taip ir tik tokį, kokį jis jį pažino turėdamas pažinimo įrankį – fizinį kūną.

Ką sukaupė žmogus ir koks jis yra čia, šiame pasaulyje, toks ir liks po mirties, tik be galimybės patirti. Jei mirs gilioje depresijoje, tai ir po mirties kentės; jei mirs džiaugsme, neturėdamas rūpesčių, taip jausis ir po mirties. Bet jei žmogus yra pakankamai sąmoningas ir būdamas gyvas sugeba suvaldyti savo norus ir mintis, galės tai padaryti ir po mirties. Norai paklusnūs sąmoningų žmonių valiai.

Sąmoningumas suteikia laisvę

Sąmoningas žmogus aprėpia ir valdo visus savo kūnus ir taip valdo savo gyvenimą. Jis renkasi, kaip reaguoti į aplinkos reiškinius, į iškilusias situacijas ir jis pats renkasi, kaip jam gyventi. Nesąmoningi, vidumi neprabudę žmonės yra silpni, irzlūs, nesugeba savęs suvaldyti, neturi vidinio ryšio su Tiesa, todėl jų pasirinkimą jiems primeta aplinka. Jie nepatenkinti gyvenimu, todėl nuolatos vartoja įvairias narkotines medžiagas, kad atsipalaiduotų nuo pačių kuriamos, nepakeliamos įtampos. Kokie žmonės čia, tokie ir ten, anapus.

Jei čia matėte religinių žmonių, kurie meldžiasi tikėdami, kad po mirties pateks į rojų, tai ir po mirties juos sutikę matysite, kaip jie vis dar meldžiasi ir laukia rojaus. Jei čia matėte, kaip pešasi piktos bobutės, tai ir po mirties jos pešis ir skęs savo agresijoje. O tie, kurie šiame pasaulyje save valdo ir renkasi, kaip jiems reaguoti, ko siekti, tie ir pomirtiniame gyvenime tai galės daryti.

Kas esi, tame ir gyveni

kas būna po mirtiesSuvokti ir suprasti galime tik tai, ką turime savyje. Skirtingi žmonės nesupranta vieni kitų, kadangi kiekvienas savyje talpina kitokią patirtį ir informaciją, todėl viską priima pagal tai, ką savyje turi. Vienas nori į gamtą, o kitas – į naktinį klubą. Ir gali būti, kad jie abu vienas kito nesupras, mąstydami: “niekaip nesuprantu, ką jis tame randa…” Žmonės renkasi tai, kas jiems artima, kame jų dvasia jaučiasi patogiai. Patogiai todėl, kad žmogui patogu tai, prie ko jis pripratęs. O nepatogu ir nesuprantama tai, ko jis nematęs, nepatyręs ir kas prieštarauja jo prigimčiai. Taip ir pomirtiniame gyvenime. Jeigu čia esate mylintis ir džiaugsmingas žmogus, tai ir pasitraukus fiziniam kūnui toks liksite, o tie, kurie skęsta pyktyje, jūsų nepalies, nes jūs neturėsite savyje pykčio, o piktieji neturės galimybės jus prisitraukti.

Kaip žemėje, taip ir danguje, ką pasisėsite šiame gyvenime, lygiai tai ir turėsite aname, pomirtiniame.

Mirusiojo artimieji

Mirė žmogus, reiškia šiame gyvenime jis padarė savo. Atėjo laikas jam eiti toliau, kitur, kitaip. Likusieji artimieji, nors ir kaip jį mylėjo, privalo žiūrėti į priekį, privalo gyventi toliau – savo gyvenimą.

Kai žmogus miršta, tada, būdamas be kūno, gyvena pomirtinį gyvenimą su tuo, ką jis į jį atsinešė,ten jis sutinka kitus žmones. Priklausomai kiek jis yra sąmoningas šiame gyvenime ir kokią patirtį yra sukaupęs, pagal tai jis ten sutikęs kitus žmones gali dalintis ta patirtimi. Kai gyvi žmonės su liūdesiu prisimena iškeliavusį į dvasinę realybę, jie jį atitraukia nuo jo gyvenimo ir panardina į liūdesį ir sielvartą. Tokiu būdu jam trukdo tęsti gyvenimą. Jeigu mirusįjį prisimena su džiaugsmu, su meile, tada jam siunčia gerą, teigiamą energiją ir jį stiprina. Su kokiu jausmu gyvi žmonės prisimena mirusįjį, tokią energiją jam ir siunčia. Tada miręs žmogus yra panardinamas į gyvųjų energiją ir jis arba kenčia ir silpsta, arba stiprėja ir džiūgauja.

Gyvenimas yra amžinas

Gyvenimas niekada nesustoja, nes žmogus yra Siela. Siela keliauja iš vieno gyvenimo į kitą, nes toks tobulėjimo kelias – amžinas. Materija yra tobulėjimas. Kadangi materija nė akimirkai nėra ta pati, ji visada kinta. O pokytis – tai būtina tobulėjimo sąlyga.

Visi mes einame šiuo keliu, suvokiame tai ar ne. Nuo pat pirmo įkvėpimo iki paskutinio atodūsio, ir net kai jau nebedūsaujam, visada esame šio tobulėjimo kelio elementai. Ir kiekvienas turi po lygiai laiko šiam tikslui siekti, nei mažiau, nei daugiau – lygiai amžinybę.

Add Comment